Prašau, kad atsakytų tie, kurie internete "gyvena", bet turi noro nuoširdžiai patart.
Situacija tokia: Turiu vaikiną (24m. Studijuoja biofiziką) Jis toks pat kaip jūs, IT fanatikas. Kartu esam 2m. Jis man brangiausia ir geriausia, ką turiu. Jis sako , kad aš jam brangesnė ir milijonus kartų geresnė. Su juo aš labai laiminga... buvau. Kol prieš pusmetį jis nenusipirko nešiojamo kompiuterio. Ankščiau savaitgaliai būdavo tik mūsų, nes abu - studentai, ne visada randam kasdien laiko. Žodžiu, dabar savaitgaliais būnam trise: jis, jo "plastmasinė dėžutė" ir aš. Negaliu tvert daugiau taip! Bet nesu ir tas žmogus, kuris keltų scenas ar ėstų nervus priekaištais. Savo ašarų jam taip pat nerodysiu, nereikia man gailesčio. Žodžiu aš tik sėdžiu ir ramiai laukiu. Laukiu kol jis pakels galvą nuo kompiuterio ir pats pamatys. Bet tas laukimas - žudantis. Nes atrodo, kad jam ta "plastmasinė dėžutė", kaip rūdys, priaugę nenugramdomai. Taigi - klausimas : Ar verta laukti?
P.S. Iš anksto pasakau :jūsų forumas ne pirmas išgirsta tokį kl. Ir atsakymas dažniausiai būna - reikia rasti kompromisą. Bet apie kokį kompromisą galima kalbėt, kai žmogus pakibęs prie interneto 24h/parą ir neskiria darbo valandų nuo hobio , laisvalaikio ar poilsio. Jam - viskas viename. Jo galvoj nuolat sukasi - būtinai reik patikrint naujus pranešimus... jau nekalbant apie tai, kokius informacijos kiekius jis kasdien suryja, nes turi, kaip jis sako, "koja kojon spėti su interneto laiku". Tarkim pvz. jis visą savaitę džiaugėsi, kad sekmadienį kartu pietausim. Pats viską paruošė, stengėsi...Atsisėdam, valgom, suskamba mano tel. Per tas keliasdešimt sekundžių, kol kalbėjau, jis nubėgo prie kompiuterio! Aš jau ir pavalgiau. Jis vis dar rašo. Po 10 min. atėjo, suvalgė atšalusį maistą.
Aš jam uždrausti nieko negaliu ir net nenoriu. Bet esu su jausmais ir ,manau, kad jam tai - gili priklausomybė, kurią jis pripažindamas, sau padarytų didelę paslaugą. Bet gal jis niekada to nepadarys? Ir viltis tėra durnių motina?