Kam kas. Vieni apie kairiarankius, kiti apie karibų piratus. Nors turbūt iš pasakų puikiai žinot, jog pasakų nebūna.
O aš grįžtu prie savos temos. Problemos. Turbūt teko likimo broliams ir sesėms susidurti su tuo. Puikiai pamenu , kai vaikystėje parišdavo man kairę ranką ir sakydavo "popa, imk šaukštą su dešine". Ir kodėl taip buvo? O todėl jog nuo seno tai buvo nepriimtina:
Atkreipkite dėmesį į šventuosius paveikslus: paskutinįjį teismą vaizduojančioje ikonoje Ganytojo dešinėje sėdi gerieji, o kairėje – nuodėmingieji. Musulmonų kraštuose, kur kairiarankių nėra labai daug, tradicijos iki šiol draudžia imti valgį ir praustis kairiąja ranka.
O liaudies prietarai? Daug kas iki šiol tiki, kad jei iš lovos išlipsi kairiąja koja, visą dieną viskas kris iš rankų, jei merginos kairįjį petį puošia apgamas, ji neištekės, arba jei žmogus tau tiesia kairę ranką, vadinasi, linki blogo. Netgi katė, ir ta stengiasi kelią perbėgti iš dešinės į kairę! Visais laikais buvo stengiamasi kairiarankius paversti dešiniarankiais.
Viduramžiais kairiarankiai buvo įtarinėjami susidėję su velniu, kaltinami raganystėmis, kenkimu kitiems. Vadovaudamiesi šia nuostata, teisėjai pasmerkė kairiarankę Prancūzijos didvyrę Žaną Dark sudeginti, o Rusijos Caras Petras I uždraudė teismuose liudyti kairiarankiams — kad Dievo neerzintų.
1921 metais išspausdintame psichologijos mokslo veikale buvo teigiama, kad žmonės, linkę kasdienius darbus atlikti kairiąja ranka, dažniausiai yra silpnapročiai. Įvairūs kairiarankių pasakojimai liudija, kad namuose ir mokyklose jie buvo nuolat barami, kad rašo ar atlieka darbus kairiąja ranka. Buvo ir ranka prie nugaros rišama, ir prie karštos krosnies dedama.
XX amžiaus pabaigoje pastebėjus, jog daugelis lyderių ir genijų, pavyzdžiui, Aristotelis, Julius Cezaris, Leonardas da Vinčis, Napoleonas Bonapartas, Čarlis Čaplinas, Albertas Einšteinas, buvo kairiarankiai, imta teigti, jog kairiarankystė — genialumo požymis.
